De Šengeno zona yra rajone Europa kurioje 27 šalys panaikino savo vidines sienas, kad galėtų laisvai judėti žmonėms ir prekėms. Ši koncepcija, tapusi Europos vienijimosi simboliu, nuo pat jos sukūrimo 1985 metais gerokai išplėtota. Šiame straipsnyje atidžiau pažvelgsime į Šengeno zonos istoriją, ištakas, dabartį ir ateitį.
De 27 Šengeno šalys kurios yra dalis Šengeno erdvė yra: Belgija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Portugalija, Italija, Austrija, Graikija, Danija, Švedija, Suomija, Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekija, Slovakija, Slovėnija, Vengrija, Malta, Islandija, Norvegija, Šveicarija, Lichtenšteinas ir Kroatija.
Šengeno tikslas ir nauda
Vidinę ES sieną kasdien kerta milijonai žmonių. Laisvas judėjimas suteikia skirtingas teises įvairioms žmonių grupėms – nuo turistų iki šeimų.
Visi ES piliečiai gali turėti galiojantį dokumentą pasas arba asmens tapatybės kortelę, norint pasilikti kitoje ES šalyje kaip turistas ne ilgiau kaip tris mėnesius. Be to, jie turi teisę gyventi kitoje ES šalyje darbo tikslais ir naudotis tokiomis pat sąlygomis kaip ir tos šalies piliečiai.
Verslininkai naudojasi įsisteigimo laisve, kuri palengvina verslo steigimą ir plėtrą kitose ES šalyse. Studentai turi teisę studijuoti bet kurioje ES šalyje, suteikdami jiems galimybę patekti į įvairias mokymo įstaigas ir studijų galimybes.
ES vidaus sienų uždarymas pareikalautų didelių išlaidų ir trukdytų 1,7 mln. žmonių važinėti į darbą ir atgal. Todėl atvirų vidinių sienų palaikymas yra labai svarbus siekiant palaikyti kasdienį gyvenimą ir ekonominį bendradarbiavimą ES.
Šengeno zonos istorija ir kilmė
Šengeno zona pavadinta Liuksemburgo Šengeno kaimo vardu, kuriame 14 m. birželio 1985 d. Šengeno susitarimą pasirašė penkios iš dešimties tuometinių Europos ekonominės bendrijos (EEB) valstybių narių: Belgija, Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. 26 m. kovo 1995 d. įsigaliojusiu susitarimu buvo siekiama panaikinti vidines sienas tarp pasirašiusių šalių ir sukurti bendrą išorės sienų politiką. Tai skatintų laisvą žmonių ir prekių judėjimą bei prisidėtų prie ekonomikos augimo ir integracijos.
Nuo pat įkūrimo Šengeno erdvė nuolat plečiasi ir atsirado naujų narių iš abiejų šalių Europos Sąjunga (ES) ir už jos ribų. 1997 m. Amsterdamo sutartimi Šengeno susitarimas buvo įtrauktas į ES teisę. Dalyvaujančių šalių skaičius nuolat augo, o šiandien šią sritį sudaro 27 šalys, įskaitant kai kurias ES nepriklausančias šalis, tokias kaip Norvegija, Islandija, Šveicarija ir Lichtenšteinas.
Pateikti
Šengeno zona tai turi keliaujant Europoje labai palengvino ir prisidėjo prie ekonomikos augimo ir bendradarbiavimo. Pasienio kontrolės panaikinimas paskatino žmonių, prekių ir paslaugų judėjimą bei paskatino turizmą. Be to, Šengeno politika paskatino glaudesnį bendradarbiavimą policijos, teisingumo ir imigracijos srityse.
Tačiau Šengeno erdvė taip pat susidūrė su iššūkiais, tokiais kaip 2015 m. migracijos krizė ir jos padariniai. Kai kurios šalys laikinai atnaujino sienų kontrolę, siekdamos valdyti pabėgėlių ir migrantų antplūdį. Be to, dėl COVID-19 pandemijos buvo laikinai apribotas laisvas judėjimas Šengeno zonoje, daugelis šalių uždarė sienas, siekdamos apriboti viruso plitimą.
Šengeno zonos ateitis
Šengeno erdvės ateitis labai priklausys nuo to, kaip dalyvaujančios šalys spręs migracijos, saugumo ir bendradarbiavimo iššūkius. Štai keletas pagrindinių aspektų, galinčių nulemti Šengeno erdvės ateitį:
- Migracijos politika: Subalansuoto ir tvaraus migracijos ir prieglobsčio problemų sprendimo paieška išlieka Šengeno šalių prioritetu. ES peržiūri savo migracijos ir prieglobsčio sistemą, siekdama užtikrinti, kad ji būtų veiksminga ir teisinga visoms susijusioms šalims. Geresnis bendradarbiavimas ir pareigų pasidalijimas tarp Šengeno šalių gali sumažinti spaudimą prie išorės sienų ir prisidėti prie stabilesnės migracijos politikos.
- Saugumas ir sienų valdymas: Didėjanti terorizmo ir organizuoto nusikalstamumo grėsmė reikalauja glaudesnio Šengeno šalių bendradarbiavimo saugumo ir sienų valdymo srityje. Keitimosi informacija gerinimas, policijos ir teisminių tarnybų bendradarbiavimo stiprinimas bei sienų kontrolės sistemų modernizavimas yra keletas priemonių, kurios gali padėti užtikrinti saugumą Šengeno erdvėje.
- Šengeno zonos išplėtimas: Nors Šengeno zoną šiuo metu sudaro 27 šalys, vis dar yra keletas ES valstybių narių, kurios laukia prisijungimo, pavyzdžiui, Bulgarija ir Rumunija. Šių šalių įtraukimas į Šengeno zoną dar labiau skatintų Europos integraciją ir išplėstų laisvą žmonių ir prekių judėjimą.
- Technologinės naujovės: Skaitmeniniame amžiuje Šengeno erdvė turės pasinaudoti technologijų teikiamomis galimybėmis, kad sienų valdymas taptų veiksmingesnis ir saugesnis. Pažangių technologijų, tokių kaip biometrinis identifikavimas ir išmaniosios sienų sistemos, naudojimas gali padėti subalansuoti saugumo poreikį ir užtikrinti laisvą žmonių judėjimą.
Norint aptikti nusikaltėlius, teroristus ar bet kurį kitą pavojų keliantį asmenį, keliautojai, kurie paprastai nesinaudoja viza, prieš atvykstant į ES yra tikrinami. Tai daroma naudojant jį Europos kelionių informacijos ir leidimų sistema (Etias). Ši kontrolė galėtų prasidėti jau 2023 m.
Be to, europarlamentarai patvirtino planus iki 2027 m. Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūrai suteikti nuolatinį 10.000 XNUMX pasieniečių korpusą, kad būtų sustiprintas Europos saugumas.
Išvada
Bėgant metams Šengeno zona padarė didelę įtaką Europos bendradarbiavimui ir integracijai. Nors iššūkių išlieka, pavyzdžiui, migracija, saugumas ir dalyvaujančių šalių bendradarbiavimo užtikrinimas, tikėtina, kad Šengeno erdvė toliau vystysis ir prisitaikys prie besikeičiančių aplinkybių. Sprendžiant šiuos iššūkius Šengeno erdvė galės išlaikyti ir sustiprinti savo, kaip Europos susivienijimo ir pažangos simbolio, vaidmenį.
Susiję įrašai:
